Kauno verslininkai, kurie pakeitė žaidimo taisykles: 5 istorijos apie drąsą, riziką ir sėkmę
Kai visi sako „ne”, o tu vis tiek eini
Kaunas niekada nebuvo tas miestas, kuris tyliai sėdi ir laukia, kol kas nors iš Vilniaus pasakys, ką daryti. Čia visada buvo kažkoks užsispyrimas – gal dėl laikinosios sostinės komplekso, gal tiesiog dėl charakterio. Bet faktas lieka faktu: kai kalbame apie verslo drąsą Lietuvoje, Kauno pavardės atsiranda dažniau, nei daugelis norėtų pripažinti.
Tačiau prieš pradedant pasakoti apie „drąsius ir sėkmingus”, reikia pasakyti vieną nemalonią tiesą: už kiekvieną istoriją, kurią tuoj skaitysite, yra dešimt kitų, kurios baigėsi bankrotu, ginčais teismuose arba tiesiog tyliu išnykimu. Sėkmės istorijos yra patrauklios, bet jos yra išimtis, o ne taisyklė. Tai turėtų būti pirmoji pamoka.
Sigitas ir logistika, kurios niekas nenorėjo liesti
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva dar tik bandė suprasti, ką reiškia privatus verslas, vienas Kauno garažų kooperatyvo žmogus nusprendė, kad krovinių pervežimas iš Rytų į Vakartus gali tapti verslu. Visi aplinkui sakė, kad tai per rizikinga – nei tinkamos infrastruktūros, nei patikimų partnerių, nei supratimo, kaip veikia Vakarų rinkos.
Jis vis tiek nupirko vieną sunkvežimį. Paskui antrą. Šiandien ta įmonė – viena didžiausių logistikos kompanijų Baltijos regione. Bet čia svarbu ne ta romantika apie „vieną sunkvežimį”. Svarbu tai, kad jis keletą metų dirbo praktiškai be pelno, reinvestuodamas viską, ką uždirbdavo. Tai ne drąsa – tai kantrybė, kurios dauguma žmonių tiesiog neturi.
Kai restoranų verslas buvo „per daug rizikingas”
Viena Kauno verslininkė, pradėjusi nuo mažo kavinuko Laisvės alėjoje, dabar valdo kelis restoranų formatus ir yra viena iš tų, kurios iš tikrųjų suprato, kad lietuviai nori ne tik pigiai pavalgyti, bet ir turėti patirtį. Skamba banaliai? Gal. Bet 2005-aisiais tai nebuvo akivaizdu.
Ji investavo į interjerą tada, kai konkurentai taupė ant kiekvieno stalo. Ji mokėjo virėjams daugiau, kai visi kiti skundėsi, kad personalo kaštai „suryja” pelną. Ir ji bankrutavo pirmą kartą. Tada pradėjo iš naujo, su tais pačiais principais, bet geresniu finansiniu planavimu. Antrasis bandymas pavyko. Ši detalė dažnai išnyksta iš „sėkmės istorijų” – kad pirmasis bandymas buvo nesėkmingas.
IT sektorius: kai Kaunas nusprendė nebūti provincija
Yra tam tikras mitas, kad rimtas IT verslas Lietuvoje gali egzistuoti tik Vilniuje. Keli Kauno programuotojai, kurie 2000-ųjų pradžioje nusprendė kurti produktus, o ne tik teikti paslaugas užsienio klientams, šį mitą sulaužė – bet ne be kainų.
Produkto kūrimas reiškia, kad metų metus investuoji pinigus ir laiką į kažką, kas gali visiškai nepasiteisinti rinkoje. Vienas iš tų Kauno kūrėjų pasakojo, kad jo komanda trejus metus gyveno iš santaupų ir smulkių projektų, kol jų pagrindinis produktas pagaliau pradėjo generuoti pajamas. Trejus metus. Tai nėra „drąsa” – tai yra arba beprotybė, arba labai gilus tikėjimas savo idėja. Kartais tas skirtumas tampa aiškus tik retrospektyviai.
Gamyba, kuri turėjo „mirti” globalizacijos akivaizdoje
Visi ekonomistai ir konsultantai sakė tą patį: Lietuvos gamybos įmonės negali konkuruoti su Azija kaštų požiūriu, todėl turi arba migruoti į aukštesnę pridėtinę vertę, arba uždaryti duris. Vienas Kauno gamybininkas, dirbantis medienos perdirbimo sektoriuje, šią logiką priėmė – bet savaip.
Jis neinvestavo į pigesnę gamybą. Jis investavo į dizainą, sertifikavimą ir tiesioginius ryšius su Skandinavijos pirkėjais, kurie mokėjo daugiau už žinomą kilmę ir kokybę. Tai skamba logiškai dabar. 2008-aisiais, kai krizė smogė ir bankai nustojo skolinti, tai atrodė kaip savižudybė. Jis išgyveno. Daugelis jo konkurentų – ne.
Kai sėkmė nėra tai, ką matote iš šalies
Visose šiose istorijose yra vienas bendras vardiklis, apie kurį retai kalbama atvirai: kaina. Ne finansinė – nors ir ji buvo didelė – bet asmeninė. Sugadinti santykiai, praleisti vaikų gimtadieniai, naktys be miego, momentai, kai viskas atrodė beprasmiška. Verslo žiniasklaida mėgsta fotografuoti sėkmingus verslininkus su šypsena ir kalbėti apie „aistrą” bei „misiją”. Realybė yra kur kas mažiau fotogeniška.
Kauno verslininkai, apie kuriuos čia kalbėjome, pakeitė žaidimo taisykles ne todėl, kad buvo ypatingai drąsūs ar genialūs. Jie pakeitė jas todėl, kad buvo atkaklūs ilgiau nei kiti, mokėsi iš klaidų greičiau nei konkurentai ir – tai svarbiausia – turėjo pakankamai realybės suvokimo, kad žinotų, kada keisti kryptį. Drąsa be analizės yra tiesiog neapgalvotas rizikos prisiėmimas. O tai, kaip rodo statistika, baigiasi prastai daug dažniau nei gerai.