Kauno verslininkai, kurie išdrįso keistis: 5 istorijos apie tai, kaip krizė tapo tramplinu į sėkmę
Kai viskas griūva – tai gali būti pradžia
Krizė versle dažniausiai atrodo kaip pabaiga. Klientai dingsta, pinigai baigiasi, o planai, kurie atrodė tvirti, subyrėja per kelias savaites. Bet Kaune yra žmonių, kurie tą patį momentą pavadino kitaip – galimybe. Ne todėl, kad jie kažkokie ypatingi optimistai, o todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo arba tiesiog nusprendė, kad grįžti atgal jau nebėra prasmės.
Štai penkios istorijos, kurios nėra apie stebuklus. Jos apie sprendimus, klaidas ir tai, kas nutinka, kai žmogus nustoja laukti, kol viskas susitvarkys savaime.
Restoranų verslas, kuris tapo maisto gamyba
Tomas valdė du nedidelius restoranus Kauno centre. 2020-aisiais, kai karantinas uždarė duris, jis pirmąsias dvi savaites tiesiog sėdėjo ir laukė. Paskui suprato, kad laukimas jam kainuoja apie 8 000 eurų per mėnesį.
Vietoj to, kad bandytų išlaikyti tai, kas nebeveikė, jis paklausė savo geriausių klientų vieno paprasto klausimo: ko jums labiausiai trūksta? Atsakymas buvo netikėtas – ne restorano patiekalų, o kokybiško, paruošto maisto, kurį galima tiesiog pašildyti namuose. Tomas per tris savaites pertvarkė virtuvę į maisto gamybos cechą, pradėjo tiekti pusiau paruoštus patiekalus į biurus ir namus. Šiandien tas verslas uždirba daugiau nei abu restoranai kartu uždirbo prieš pandemiją.
Tekstilės įmonė, kuri išmoko kalbėti su klientu
Rūta gamino darbo rūbus didmenininkams. Kai vienas didžiausių jos klientų bankrutavo ir paliko 40 000 eurų skolą, ji atsidūrė ties bankroto riba. Buvo galima parduoti įrangą ir uždaryti viską. Ji to nepadarė.
Vietoj to ji pradėjo siūti tiesiai galutiniams pirkėjams – mažomis partijomis, su galimybe pasirinkti spalvas ir logotipus. Tai buvo lėčiau, sudėtingiau ir iš pradžių mažiau pelninga. Bet po metų ji turėjo 200 mažų klientų vietoj trijų didelių. Ir jei vienas iš jų išeina, tai nėra katastrofa.
Jos pamoka: priklausomybė nuo vieno didelio kliento yra rizika, kurią lengva ignoruoti, kol ji nesuveikia.
IT paslaugos vietoj IT produkto
Mindaugas kūrė programinę įrangą ir bandė ją parduoti kaip produktą. Penkerius metus. Rezultatas – nuolatinis pinigų trūkumas ir komanda, kuri po truputį traukėsi. Produktas buvo geras, bet rinka buvo per maža, o pardavimai per lėti.
Krizė atėjo ne per vieną dieną – ji atėjo kaip lėtas nusekimas. Kol nebeliko iš ko mokėti atlyginimų. Tada jis padarė tai, ko nenorėjo – pasiūlė savo komandos paslaugas kitoms įmonėms kaip išorinį IT skyrių. Tai atrodė kaip žingsnis atgal. Bet per šešis mėnesius jis turėjo stabilias pajamas, o po metų – lėšas, kurias investavo į naują produktą. Šį kartą su tikrais klientais, kurie iš anksto pasakė, ko nori.
Sporto klubas, kuris tapo bendruomene
Viktorija turėjo sporto klubą, kuris gyvavo iš mėnesinių narysčių. Kai karantinas uždarė sales, ji per pirmą savaitę prarado 70% pajamų. Kaip ir daugelis, ji pradėjo transliuoti treniruotes internetu. Bet tai darė visi.
Ji padarė kitaip – sukūrė uždarą grupę, kur nariai ne tik sportuodavo, bet ir bendraudavo, dalindavosi receptais, organizuodavo bendrus pasivaikščiojimus. Klubas tapo ne vieta, o bendruomene. Kai sales atsidaro, žmonės grįžta ne dėl įrangos – jie grįžta dėl žmonių, kuriuos ten sutinka. Narių skaičius per dvejus metus išaugo dvigubai.
Kai fotografas tapo mokytoju
Algirdas fotografavo vestuves. Kai 2020-aisiais visos vestuvės buvo atšauktos arba atidėtos, jo kalendorius per dvi savaites ištuštėjo. Jis galėjo laukti. Vietoj to jis pradėjo mokyti fotografijos internetu.
Tai nebuvo jo planas. Jis net nemanė, kad moka mokyti. Bet paaiškėjo, kad moka – ir kad žmonių, norinčių išmokti fotografuoti, yra daug daugiau nei žmonių, kurie nori samdyti fotografą. Šiandien jis vis dar fotografuoja vestuves, bet jo pajamų dalis iš kursų yra didesnė nei iš fotografijos. Ir jis dirba su žmonėmis iš visos Lietuvos, ne tik iš Kauno.
Ko iš tikrųjų moko šios istorijos
Nė vienas iš šių žmonių nebuvo pasiruošęs krizei. Nė vienas neturėjo plano B, kuris tiesiog laukė stalčiuje. Jie visi klydo, bijojo ir abejojo. Bet visus juos sieja vienas dalykas – jie nusprendė veikti tada, kai buvo lengviausia nieko nedaryti.
Versle dažnai kalbama apie strategiją ir planavimą. Tai svarbu. Bet šios istorijos primena, kad kartais svarbiausia yra gebėjimas pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta, ir drąsa keisti kryptį, net kai tai atrodo kaip pralaimėjimas. Kauno verslininkai, apie kuriuos čia kalbame, nebuvo drąsiausi ar protingiausi. Jie tiesiog nustojo laukti, kol aplinkybės pasikeis, ir pradėjo keisti pačius save.