Kaip Lietuvos maisto tinklaraštininkai uždirba: 7 pajamų šaltiniai ir realūs skaičiai iš praktikos

Romantika prieš realybę: kodėl maisto tinklaraštininko gyvenimas nėra tik gražios nuotraukos

Kai žiūri į Instagram paskyrą su 50 tūkstančių sekėjų, kur kiekviena nuotrauka atrodo kaip meno kūrinys, lengva pagalvoti, kad žmogus už to ekrano tiesiog mėgaujasi gyvenimu ir užsidirba iš hobio. Realybė? Visai kitokia. Lietuvos maisto tinklaraštininkai dirba daugiau nei dauguma įsivaizduoja, o jų pajamų šaltiniai yra įvairesni ir sudėtingesni nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pažįstu keletą žmonių šioje industrijoje, ir visi jie vienu metu ar kitu prisipažino, kad pirmaisiais metais uždirbdavo mažiau nei minimali alga, nors dirbo po 10-12 valandų per dieną. Viena tinklaraštininkė man sakė: „Žmonės mano, kad aš tiesiog valgau ir fotografuoju. Jie nemato trijų valandų redagavimo, atsakinėjimo į žinutes, derybų su restoranais ir nuolatinio turinio planavimo.”

Reklamos ir bendradarbiavimas su prekių ženklais: didžiausias pajamų šaltinis su didžiausiais galvos skausmais

Tai pagrindinė pajamų dalis daugumai Lietuvos maisto tinklaraštininkų. Bet čia reikia suprasti vieną dalyką – ne kiekvienas bendradarbiavimas yra vienodai pelningas, ir ne kiekvienas prekių ženklas moka pinigus.

Realūs skaičiai? Tinklaraštininkas su 10-20 tūkstančių auditorija Instagram paskyroje gali tikėtis 150-400 eurų už vieną reklamą (įskaitant stories ir feed įrašą). Jei auditorija 30-50 tūkstančių – kalbame apie 400-800 eurų. Didžiausi žaidėjai su 100+ tūkstančių auditorija gali prašyti 1000-2000 eurų už kampaniją.

Tačiau štai ką dažnai nutyli: iš dešimties pasiūlymų bendradarbiauti, penki bus barter tipo – t.y. tau atsiųs produktą, bet pinigų nemokės. Du bus su tokiu mažu biudžetu, kad net neverta laiko. Du bus su neadekvačiais reikalavimais (pvz., nori 10 stories, 2 feed įrašus, video ir tinklaraščio straipsnį už 200 eurų). Ir tik vienas bus normalus, adekvataus užmokesčio bendradarbiavimas.

Dar viena problema – mokėjimo terminai. Lietuvos rinkoje vis dar gausu įmonių, kurios moka tik po 30-60 dienų. O kai kurios… tiesiog nemoka. Viena pažįstama turėjo kreiptis į teismą, kad atgautų 600 eurų už atliktą darbą. Ar verta? Diskutuotina.

Affiliate marketingas: pasyvios pajamos, kurios nėra tokios pasyvios

Affiliate nuorodos – tai kai gauni procentą nuo pardavimų, kuriuos sugeneruoji per savo nuorodas. Skamba puikiai teorijoje. Praktikoje? Sudėtinga.

Lietuvos rinkoje affiliate programų maisto sričiai nėra daug. Dauguma tinklaraštininkų naudoja Amazon Associates (jei turi tarptautinę auditoriją), Booking.com (restoranų kelionėms), arba bendradarbiauja su maisto produktų el. parduotuvėmis.

Realistiškai, tinklaraštininkas su vidutine auditorija gali uždirbti 50-200 eurų per mėnesį iš affiliate. Tai nėra didelės pajamos, bet kaip papildomas šaltinis – visai nieko. Problema ta, kad reikia nuolat kurti turinį su šiomis nuorodomis, o tai ne visada organiškai įsilieja į bendrą turinio strategiją.

Vienas patarimas: jei nori, kad affiliate veiktų, turi kurti produktų apžvalgas, receptų straipsnius su konkrečiais ingredientais ir nuorodomis, kur juos pirkti. Bet čia ir slypi spąstai – jei per agresyviai stumsi produktus, auditorija tai pajus ir pasitikėjimas nukris.

Nuosavi produktai ir paslaugos: kai tampa verslu, o ne hobiu

Čia prasideda tikrasis verslas. Kai kurie Lietuvos maisto tinklaraštininkai sukūrė savo produktų linijas – nuo prieskonių mišinių iki receptų knygų, nuo online kursų iki maisto fotografijos workshopų.

Pavyzdžiui, viena žinoma Lietuvos maisto tinklaraštininkė pardavė per 2000 savo receptų knygų egzempliorių po 20 eurų. Tai 40 000 eurų pajamų. Atimk spausdinimo kaštus (apie 8-10 eurų už knygą), marketingą, laiką – lieka gal 15 000-20 000 eurų pelno. Skamba gerai? Taip. Bet ji dirbo prie tos knygos metus.

Online kursai gali būti dar pelningesni. Maisto fotografijos kursas už 150-300 eurų, parduotas 50-100 žmonių, duoda 7500-30000 eurų. Bet vėlgi – reikia investuoti į kurso kūrimą, platformą, marketingą. Ir ne kiekvienas tinklaraštininkas turi kompetencijų ar noro mokyti kitus.

Workshopai ir renginiai – dar viena galimybė. Vienos dienos maisto fotografijos seminaras su 15 dalyvių po 80 eurų = 1200 eurų. Bet organizavimas, vietos nuoma, medžiagos – visa tai ėda laiką ir pinigus.

Tinklaraščio reklaminės vietos: senoji mokykla, kuri vis dar veikia

Google AdSense ir panašios platformos vis dar egzistuoja, nors jų reikšmė mažėja. Lietuvos maisto tinklaraštis su 20-30 tūkstančių peržiūrų per mėnesį gali uždirbti apie 50-150 eurų iš reklamų.

Tai nėra daug, bet jei tinklaraštis jau veikia ir generuoja srautą, kodėl ne? Problema ta, kad reklamos gali gadinti vartotojo patirtį. Niekas nemėgsta, kai receptas yra suskaidytas į penkis puslapius su reklamomis tarp kiekvieno žingsnio.

Kai kurie tinklaraštininkai pasirenka tiesiogines reklamas – parduoda banner’ių vietas tiesiogiai įmonėms. Tai gali būti pelningiau (200-500 eurų per mėnesį už vieną vietą), bet reikia turėti pakankamai srautą ir gebėti derėtis.

YouTube: ilgalaikė investicija su nežinoma grąža

Video turinys auga, bet Lietuvos maisto YouTube scena vis dar gana tuščia palyginti su Instagram. Ir tam yra priežasčių – video kūrimas reikalauja daug daugiau laiko, įrangos ir įgūdžių.

YouTube monetizacija Lietuvoje maisto nišoje yra… na, kukliai tariant, neįspūdinga. Kanalas su 10-20 tūkstančių prenumeratorių ir 5-10 tūkstančių peržiūrų per video gali uždirbti 20-100 eurų per mėnesį iš reklamų. Tai juokingai mažai, atsižvelgiant į įdėtą darbą.

Tačiau YouTube gali būti puikus papildomas kanalas prekių ženklų bendradarbiavimams. Video integracijos paprastai mokamos geriau nei Instagram įrašai – 500-1500 eurų už integraciją, priklausomai nuo auditorijos.

Vienas tinklaraštininkas man sakė: „YouTube yra kaip pensijos fondas – dabar įdedu daug darbo už mažai pinigų, bet tikuosi, kad po kelerių metų tai atsipirks.” Optimistiška, bet ar realistiška Lietuvos rinkoje? Pamatysim.

Konsultacijos ir laisvo samdos darbai: kai ekspertizė virsta paslauga

Kai tapsti žinomu maisto tinklaraštininku, pradedi gauti pasiūlymų, kurių nesitikėjai. Restoranai prašo padėti su meniu fotografija. Maisto produktų įmonės nori konsultacijų dėl socialinių tinklų strategijos. Renginių organizatoriai kviečia būti vedėjais ar žiuri komisijose.

Valandiniai įkainiai svyruoja nuo 30 iki 100 eurų, priklausomai nuo patirties ir reputacijos. Viena diena restorano meniu fotografavimui gali atnešti 300-600 eurų. Socialinių tinklų strategijos konsultacija – 200-400 eurų.

Tai gali būti geras pajamų šaltinis, bet čia slypi pavojus – gali tapti per daug užsiėmusiam kitų projektais ir nebeturėti laiko savo turiniui. O juk tavo turinys ir yra tas, kas tave padarė žinomu.

Renginiai ir bendradarbiavimas su restoranais: ne viskas, kas blizga, yra auksas

Restoranų atidarymai, maisto festivaliai, produktų pristatymai – maisto tinklaraštininkai dažnai kviečiami į tokius renginius. Bet ar tai pajamų šaltinis?

Kartais taip, dažniau ne. Dauguma renginių siūlo tik nemokamą maistą ir gėrimus mainais už „aprėpimą” socialiniuose tinkluose. Kai kurie moka simbolinę sumą – 50-150 eurų. Tik didesnės kampanijos ar premium prekių ženklai moka normalius pinigus – 300-500 eurų už dalyvavimą ir turinio kūrimą.

Problema ta, kad renginiai ėda daug laiko. Kelionė ten ir atgal, pats renginys, turinio kūrimas ir publikavimas – gali užtrukti pusę dienos ar net visą dieną. Ar verta 100 eurų? Kiekvienas sprendžia pats.

Kai kurie tinklaraštininkai turi griežtą politiką: arba moka pinigus, arba nedalyvauja. Kiti priima barter pasiūlymus, jei prekių ženklas ar renginys tikrai atitinka jų auditoriją ir vertybes. Nėra vieno teisingo atsakymo, bet svarbu žinoti savo vertę ir nebijoti atsisakyti pasiūlymų, kurie jos neatitinka.

Ką iš tikrųjų uždirba Lietuvos maisto tinklaraštininkai: skaičiai be gražinimo

Dabar prie konkretaus. Pagal mano turimus duomenis ir pokalbius su žmonėmis industrijoje, štai kaip atrodo realybė:

**Pradedantysis tinklaraštininkas** (0-10k sekėjų, pirmieji 1-2 metai): 0-300 eurų per mėnesį. Dauguma šiame etape vis dar turi pagrindinį darbą ir tinklaraštį tvarko kaip hobį ar šalutinį projektą.

**Vidutinio lygio tinklaraštininkas** (10-30k sekėjų, 2-4 metai patirties): 500-1500 eurų per mėnesį. Kai kurie jau gali gyventi iš to, bet pajamos nestabilios – vienas mėnuo gali būti 1200 eurų, kitas – 400 eurų.

**Žinomas tinklaraštininkas** (30-70k sekėjų, 4+ metai patirties): 1500-3500 eurų per mėnesį. Čia jau galima kalbėti apie stabilias pajamas, nors vis dar su svyravimais.

**Top lygio tinklaraštininkas** (70k+ sekėjų, stiprus prekės ženklas): 3000-7000+ eurų per mėnesį. Bet tokių Lietuvoje yra gal 5-10 maisto nišoje.

Svarbu suprasti, kad šie skaičiai yra bruto pajamos. Atimk mokesčius (jei dirbi legaliai – o turėtum), įrangą, programinę įrangą, keliones, maisto produktus eksperimentams, ir realios pajamos sumažėja 20-40%.

Taip pat verta paminėti, kad daugelis tinklaraštininkų turi kelias nišas ar papildomus pajamų šaltinius ne tik iš tinklaraščio. Viena žinoma maisto tinklaraštininkė taip pat dirba kaip laisvo samdos maisto stilistė filmavimams – ir tai jai duoda stabilesnių pajamų nei pats tinklaraštis.

Kitas aspektas – sezoniškumas. Lapkritis-gruodis paprastai yra geriausias laikas, nes įmonės leidžia kalėdinius biudžetus. Vasara taip pat gera dėl lauko renginių ir grilių sezono. Bet vasaris-kovas? Dykuma. Vienas tinklaraštininkas man sakė, kad vasarį uždirbo tris kartus mažiau nei gruodį.

Dar viena nemaloni tiesa: daugelis tinklaraštininkų neturi jokių socialinių garantijų. Jokių atostogų, jokio ligos pašalpos, jokios pensijos kaupimo (nebent pats rūpiniesi). Tai verslas, ne darbas, ir tai reiškia visą riziką ir atsakomybę.

Ar verta? Na, tai priklauso nuo to, ko ieškai. Jei nori stabilumo ir numatomumo – tai ne tau. Jei nori kūrybinės laisvės ir galimybės kurti savo taisykles – galbūt taip. Bet neverta romantizuoti šio kelio. Tai sunkus darbas su neaiškia ateitimi ir nuolatiniu spaudimu kurti, augti ir prisitaikyti prie besikeičiančių algoritmų ir auditorijos lūkesčių.

Ir galiausiai – dauguma sėkmingų Lietuvos maisto tinklaraštininkų pasakys tau tą patį: pirmus kelerius metus jie dirbo daugiau ir uždirbo mažiau nei bet kuriame kitame darbe. Bet jie tęsė, nes tikėjo tuo, ką daro. Ar tai reiškia, kad tu turėtum daryti tą patį? Ne būtinai. Bet jei nuspręsi eiti šiuo keliu, bent jau dabar žinai, ko tikėtis.