Kaip cirkadinis ritmas veikia Kauno verslininkų produktyvumą: praktiniai patarimai darbo dienai optimizuoti
Prisipažinsiu iš karto – dar prieš kelis metus į tą visą „cirkadinį ritmą” žiūrėjau kaip į modernią madą, apie kurią kalba tie, kam laiko per daug ir nori pasirodyti protingi. Bet po to, kai pati keletą metų dirbau su Kauno smulkiojo verslo atstovais, konsultuodama dėl darbo organizavimo, supratau – čia ne mada. Čia biologija, kuri arba dirba tavo naudai, arba tave sunaikina lėtu ugniu.
Kas iš tikro yra tas cirkadinis ritmas ir kodėl verslininkui tai svarbu
Paprastai tariant – tavo kūnas turi savo laikrodį. Ne tą, kuris rodo skaičius ekrane, o vidinį, biologinį, kuris nusprendžia, kada tu jausiesi budrus, kada tave apima noras užmigti stačiam, ir kada tavo smegenys geriausiai priima sudėtingus sprendimus. Ir čia pati esmė – dauguma Kauno verslininkų, su kuriais teko bendrauti, tą ritmą tiesiog ignoruoja. Kelia žadintuvą 6 ryto, nes „taip reikia”, geria kavą kaip vandenį, o po pietų jaučiasi kaip zombis, tačiau vis tiek bando priimti svarbius sprendimus dėl tiekėjų ar rinkodaros biudžeto.
Realybė tokia – jeigu nežinai, kada tavo smegenys geriausiai veikia, tu tiesiog dirbi prieš savo pačio biologiją. Tai kaip bandyti plaukti prieš srovę, kai galėtum tiesiog leistis jos nešamas.
Kauno specifika – kodėl vietinis ritmas skiriasi
Čia įdomus dalykas. Kaunas nėra Vilnius su savo chaotiška eismo situacija ir tūkstančiais susitikimų per dieną. Kauno tempas kitoks – lėtesnis, bet tai nereiškia, kad lengvesnis. Daug čionykščių verslininkų, kuriuos pažįstu, dirba su gamyba, prekyba ar paslaugomis, kur darbo diena prasideda anksti ir tęsiasi ilgai. Ir tas anksti prasidėjęs rytas dažnai reiškia, kad žmogus keliasi nesuderinęs savo miego su tikruoju poreikiu.
Vienas pažįstamas, turintis nedidelę gamybos įmonę Šilainiuose, man kartą pasakė – „aš keliuosi 5 ryto, nes taip visada dariau tėtis”. Bet kai paklausiau, kiek jis miega, atsakymas buvo skaudus – 5-6 valandas. Ir jis nuoširdžiai stebėjosi, kodėl po pietų negali susikaupti ties sudėtingesniais skaičiavimais.
Praktiniai dalykai, kurie iš tiesų veikia
Nenoriu čia pilti teorijos apie melatoniną ir kortizolį – tuo internetas ir taip pilnas. Papasakosiu, kas realiai pasitvirtino kalbant su žmonėmis, dirbančiais Kaune.
Pirma – sudėtingus sprendimus kelti į ryto pirmąją pusę. Dauguma žmonių turi didžiausią protinį budrumą apie 10-12 valandą. Jeigu tu tuo metu tikrini el. laiškus ar dalyvauji nereikšmingame susirinkime, tu tiesiog švaistai savo geriausią laiką. Vienas pažįstamas prekybos centro savininkas iš Aleksoto persikėlė svarbiausius derybų skambučius į 10 val. ryto ir sako, kad rezultatai pastebimai geresni – daugiau susitarimų, mažiau nesusipratimų.
Antra – po pietų kritimas yra normalus, ne tavo silpnumas. Apie 14-15 valandą kūnas natūraliai nori sulėtėti. Kovoti su tuo kava neturi prasmės – tu tik atidedi problemą vėlesniam laikui. Geriau tuo metu daryti rutininius, mechaninius darbus – atsakyti į laiškus, tvarkyti dokumentus, tai, kas nereikalauja kūrybiško mąstymo.
Trečia – šviesa ryte yra beveik magija. Tai skamba banaliai, bet pabandžius pačiai supratau, kokia tai galia. Vos 10-15 minučių dienos šviesos ryte, dar prieš pradedant darbą, žymiai geriau nustato visą dienos ritmą. Kauno rudenys ir žiemos, žinoma, čia nelabai padeda, bet net vaikščiojimas prie lango ar trumpas pasivaikščiojimas iki kavinės padeda.
Ketvirta – nustok dirbti vėlai vakare, tikėdamasis būti produktyvus. Žinau, žinau – skamba lengviau pasakyti nei padaryti, kai verslas reikalauja. Bet realybė tokia, kad darbas po 21 valandos dažniausiai yra prastos kokybės, pilnas klaidų, kurias vėliau tenka taisyti. Geriau tą pačią valandą praleisti miegant ir ryte padaryti tą darbą per pusę laiko, su geresniu rezultatu.
Kas atsitiko, kai žmonės pradėjo klausyti savo kūno
Vienas iš įdomiausių pavyzdžių – IT paslaugų teikianti nedidelė komanda iš Kauno centro. Jie pradėjo eksperimentuoti su darbo laiko lankstumu, atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo chronotipą. Kažkas tikrai „pelėda” – geriausiai dirba vakare, kažkas klasikinis „vieversys”. Vietoj to, kad visi privalėtų būti biure nuo 9 iki 18, jie leido rinktis savo produktyviausias valandas. Rezultatas – projektai baigiami greičiau, mažiau konfliktų, žmonės mažiau serga.
Aišku, ne visi verslai gali sau leisti tokį lankstumą. Gamyba, prekyba su klientų aptarnavimu – tai reikalauja fiksuoto laiko. Bet net ir tokiuose atvejuse galima pritaikyti principus – svarbiausius sprendimus, susitikimus su tiekėjais ar strateginį planavimą kelti į tas valandas, kai smegenys veikia geriausiai, o rutininius darbus – į tas, kai natūraliai jaučiamas nuosmukis.
Vietoj gražios pabaigos – tiesiog atviras pokalbis su savimi
Jeigu ką nors iš šito straipsnio turėtum išsinešti, tai būtų šitai – tu ne robotas, ir tavo verslas neprivalo funkcionuoti taip, kaip nurodo kažkoks universalus grafikas, kurį kažkas sugalvojo dešimtmečius atgal. Kauno verslo aplinka turi savo tempą, savo specifiką, ir tu, kaip verslininkas, turi teisę pritaikyti darbo dieną prie to, kaip iš tikro veikia tavo kūnas ir smegenys, o ne prie to, kaip „turėtų” veikti.
Pabandyk stebėti savaitę, kada tu jauti didžiausią energiją, kada norisi tik kavos ir tylos, kada galvoji aiškiausiai. Užsirašyk. Tada pabandyk perkelti svarbiausius dalykus į tas valandas. Nebūtinai iškart pavyks perkurti visą dieną, bet net mažas žingsnis – vienas svarbus skambutis perkeltas iš 15 val. į 10 val. – gali parodyti, kad skirtumas realus.
Galiausiai, tavo verslas – tai ne vien skaičiai balanse. Tai ir tu, sėdintis prie stalo, priimantis dešimtis sprendimų per dieną. Ir jeigu tu esi pavargęs, prieš savo biologiją kovojantis žmogus, tavo verslas tai jaus taip pat.