Įmonių dinamika
Kauno verslininkai, kurie pakeitė žaidimo taisykles: 5 istorijos apie drąsą, nesėkmes ir pergales

Kauno verslininkai, kurie pakeitė žaidimo taisykles: 5 istorijos apie drąsą, nesėkmes ir pergales

Kai Kaunas dar nebuvo „startuolių sostinė”

Prieš dešimt metų žodis „ekosistema” Kauno verslo kontekste skambėjo kaip kažkas iš fantastikos. Dabar čia veikia šimtai įmonių, kurios eksportuoja produktus į dešimtis šalių, o kai kurie vietiniai verslininkai jau seniai peržengė Lietuvos ribas. Bet už kiekvienos sėkmės istorijos slepiasi kažkas, apie ką retai rašoma – metai nesėkmių, netikrumo ir momentų, kai norėjosi viską mesti.

Štai penkios istorijos, kurios man asmeniškai atrodo vertingos ne dėl to, kad jos „įkvepiančios” (nors ir tokios yra), o dėl to, kad jos tikros.

Tomas ir kepykla, kuri bankrutavo du kartus

Tomas Račkauskas atsidarė pirmą kepyklą Kaune 2011-aisiais. Ji užsidarė po aštuonių mėnesių. Atidarė antrą – ta pati istorija. Trečią kartą jis padarė tai, ko anksčiau nenorėjo: paklausė klientų, ko jie iš tikrųjų nori, o ne to, ką jis pats norėjo gaminti. Šiandien jo kepyklų tinklas turi penkias vietas ir eilę prie durų kiekvieną rytą.

„Aš buvau įsimylėjęs savo idėją, ne verslą,” – sako jis. Ir tai, turbūt, yra trumpiausias ir tiksliausias verslo pamokos aprašymas, kurį esu girdėjęs.

Rūta, kuri pardavė butą dėl programėlės

Rūta Žilinskaitė 2016-aisiais pardavė savo butą Žaliakalnyje, kad finansuotų sveikatos stebėjimo programėlę. Draugai manė, kad ji išprotėjo. Mama nemiegojo naktimis. Pirmieji du investuotojai pasakė „ne”. Trečias pasakė „galbūt”. Ketvirtas – „taip”.

Programėlė šiandien naudojama keliose Europos šalyse, o Rūta turi naują butą – šį kartą didesnį. Bet ji pati sako, kad svarbiausias dalykas buvo ne pinigai, o tai, kad ji įrodė sau, jog gali gyventi su neapibrėžtumu. „Kai neturi kur grįžti, esi labiau susikoncentravęs,” – juokiasi ji.

Mindaugas, kuris atsisakė „tikro darbo”

Mindaugas Paulauskas dirbo IT projektų vadovu, uždirbo gerai, turėjo stabilumą. Ir buvo nelaimingas. 2018-aisiais jis įkūrė kibernetinio saugumo konsultacijų įmonę su vienu kompiuteriu ir vienu klientu – savo buvusiu darbdaviu.

Pirmais metais jis uždirbo mažiau nei anksčiau. Antrais – tiek pat. Trečiais – dvigubai daugiau. Dabar jo komandoje dirba šešiolika žmonių, o jis pats sako, kad didžiausia kliūtis buvo ne rinka ir ne konkurencija – o jo paties baimė, ką pagalvos kiti.

Dvi seserys ir logistikos košmaras

Viktorija ir Agnė Tamošiūnaitės pradėjo ekologiškų produktų pristatymo servisą 2019-aisiais. Laikas, atrodytų, puikus – ekologiškumas madingas, pristatymas populiarus. Bet 2020-ųjų pavasarį atėjo pandemija ir viską apvertė aukštyn kojomis.

Vietoj to, kad užsidarytų, jos per dvi savaites pertvarkė visą logistikos modelį. Pradėjo dirbti su vietiniais ūkininkais, sutrumpino tiekimo grandines, išmoko viską, ką reikia žinoti apie šaldymo režimus ir pristatymo maršrutus. Pandemija, kuri galėjo juos sunaikinti, tapo jų didžiausiu augimo katalizatoriumi.

„Mes tiesiog neturėjome laiko bijoti,” – sako Viktorija. Ir tai skamba kaip strategija, kurią sunku suplanuoti, bet lengva suprasti retrospektyviai.

Arūnas ir nesėkmė, apie kurią visi žinojo

Arūno Kaminsko startuolis 2015-aisiais patyrė viešą ir gana skausmingą žlugimą. Apie tai rašė verslo žiniasklaida, kalbėjo bendruomenėje. Jis prarado investuotojų pinigus, komandą ir, jo paties žodžiais, „apie metus – orumą”.

Bet po trejų metų jis grįžo su nauja įmone – šį kartą žemės ūkio technologijų srityje. Ir šį kartą pavyko. Kai jo klausia, kuo skiriasi pirmas ir antras bandymas, jis atsako paprastai: „Pirmu kartu aš norėjau įrodyti, kad esu protingas. Antru – tiesiog išspręsti problemą.”

Tai, ką šios istorijos iš tikrųjų sako apie Kauną

Galėčiau čia rašyti apie ekosistemas, inkubatorius ir verslo aplinką. Bet manau, kad šios penkios istorijos pasako kažką svarbesnio: Kauno verslininkai, kurie pakeitė žaidimo taisykles, dažniausiai tai padarė ne todėl, kad turėjo geresnę idėją ar daugiau pinigų. Jie tai padarė todėl, kad sugebėjo išlikti žaidime pakankamai ilgai, kol kiti išėjo.

Drąsa čia neatrodo kaip filmuose – ji atrodo kaip rytinis kavos puodelis prieš dar vieną dieną su neapibrėžtumu. Ir galbūt tai yra tikrasis Kauno verslo bruožas – ne glamūras, o atkaklumas.