Kaip Kauno smulkusis verslas išgyvena infliacijos laikotarpį: realios istorijos ir strategijos
Kai kainos auga greičiau nei pelnas
Kaunas niekada nebuvo pigus miestas verslui, bet pastarieji keli metai daugeliui smulkių verslininkų tapo tikru ištvermės egzaminu. Infliacija, kuri dar prieš penkerius metus atrodė kaip ekonomikos vadovėlio sąvoka, dabar yra kasdienė realybė – tiek tam, kas parduoda, tiek tam, kas perka.
Laisvės alėjoje įsikūrusios kepyklėlės savininkas Tomas Račinskas prisimena momentą, kai suprato, kad kažkas turi keistis. „Miltai pabrango daugiau nei dvigubai, sviesto kaina šoktelėjo taip, kad pradėjau juoktis iš nervų. Bet klientai vis tiek tikėjosi tų pačių kainų kaip prieš dvejus metus.” Tomas nusprendė nekelti kainų iš karto – vietoj to sumažino porcijų dydį ir atsisakė kelių pozicijų, kurios buvo brangiausios gamyboje. Ar tai sąžininga? Galbūt ne visiškai. Bet ar tai išgelbėjo verslą? Taip.
Strategijos, kurios veikia – ir ne tik popieriuje
Viena dažniausių klaidų, kurią daro smulkūs verslininkai infliacijos metu – baimė kalbėti su klientais atvirai. Žmonės nėra kvaili, jie mato, kad viskas brangsta. Problema kyla tada, kai verslas tyliai keičia sąlygas, vietoj to, kad tiesiog pasakytų tiesą.
Vilijampolėje veikiančios siuvyklos savininkė Rasa Petrauskienė pasirinko kitą kelią. Ji parašė trumpą žinutę savo socialinių tinklų puslapyje – paaiškino, kodėl kaina kyla, kiek konkrečiai ir kodėl ji vis tiek mano, kad jos paslauga verta to. „Tikėjausi, kad pusė klientų dingsta. Bet nutiko priešingai – žmonės pradėjo labiau vertinti, nes suprato, kas slypi už tos kainos.” Skaidrumas, pasirodo, kartais yra geriausia rinkodara.
Kita strategija, kurią vis dažniau renkasi kauno verslininkai – kooperavimasis. Kelios Šančių rajono maisto parduotuvėlės susitarė pirkti prekes iš tų pačių tiekėjų bendromis apimtimis. Tai nėra joks inovacinis sprendimas – taip veikė pirkliai prieš šimtą metų. Bet veikia ir dabar.
Skaitmenizacija – ne mada, o būtinybė
Dar prieš kelerius metus daugelis smulkių verslininkų į internetinę prekybą žiūrėjo kaip į kažką, kas skirta dideliems žaidėjams. Infliacija šią nuostatą gerokai pakeitė. Kai fizinės parduotuvės išlaidos – nuoma, komunaliniai mokesčiai, darbuotojų atlyginimai – auga, internetas tampa ne alternatyva, o išgyvenimo priemone.
Kauno senamiestyje rankų darbo papuošalus parduodanti Eglė Stankūnaitė per pandemiją pradėjo „Instagram” parduotuvę beveik iš reikalo. Dabar apie 40 procentų jos pajamų ateina iš užsakymų, kurie neturi nieko bendra su fiziniu taško adresu. „Aš parduodu į Vilnių, Klaipėdą, kartais net į užsienį. Mano parduotuvė yra visur, kur yra internetas.” Tai ne sėkmės istorija iš verslo žurnalo – tai tiesiog moteris, kuri rado būdą.
Kai skaičiai nesutampa su gyvenimu
Statistika sako, kad infliacija Lietuvoje jau sulėtėjo, kad situacija stabilizuojasi. Galbūt. Bet smulkiajam verslui statistika yra abstrakti – jis gyvena konkrečiomis sąskaitomis, konkrečiais klientais ir konkrečiomis dienomis, kai pajamos nepadengia išlaidų.
Tomas, Rasa, Eglė – jie nėra verslo herojai ir nereikalauja tokiais vadinti. Jie tiesiog žmonės, kurie kiekvieną rytą atsikelia ir bando išlaikyti tai, ką sukūrė. Infliacija juos išmokė vieno dalyko, kurį ekonomikos teorija retai pabrėžia: lanksčiausias verslas – ne tas, kuris turi didžiausią kapitalą, o tas, kuris greičiausiai keičia mąstymą. Kaunas, miestas, kuris visada gyveno šiek tiek kitaip nei sostinė, šią pamoką, atrodo, supranta geriau nei daugelis.